Europoje kilo antroji koronaviruso banga, žiniasklaida mirga pranešimais apie naujus susirgimų šuolius, tačiau, pažiūrėję į skaičius, matome vieną tendenciją, apie kurią beveik niekas nekalba. Nors COVID-19 infekcijų skaičius pasiekė rekordines aukštumas, tačiau dabar nuo jo miršta labai maža dalis užsikrėtusiųjų.
Štai kaip atrodo visos Europos COVID-19 susirgimų ir mirčių kreivės nuo pavasario, kada kilo pirmoji banga, iki šiandien:
Antrosios bangos susirgimų skaičiai - kelis kartus didesni, tačiau mirčių - mažesni, nei buvo pavasarį. Lietuvoje mirtingumo procentas pirmosios bangos metu siekė 2.9%, o antrosios bangos metu (skaičiuojant nuo rugsėjo 1 d.) jau tik 0.6%. Ir tai dar ne viskas, didelė dalis žmonių perserga besimptome COVID-19 forma, kuri taip ir nebūna diagnozuojama. Dėl to visose valstybėse atliekami serologiniai populiacijos tyrimai, kurie parodo kiek žmonių jau yra persirgę koronavirusu. Lietuvoje rugpjūčio mėnesį LSMU vykdytas serologinis tyrimas parodė, kad koronavirusu yra persirgę apie 3 proc. populiacijos - t.y. 27 kartus daugiau, nei tuo metu buvo oficialiai diagnozuota. Įvertinę šiuos skaičius, gauname, kad COVID-19 mirtingumas Lietuvoje - 0.11%. Panaši situacija yra ir visame pasaulyje. Spalio 5 d. PSO paskelbė, kad jos apskaičiavimais koronavirusu jau persirgo apie 10% pasaulio populiacijos. Remiantis šiais skaičiais, pasaulinis koronaviruso mirtingumas - 0.13%. Atsižvelgiant į dabartines tendencijas, tikėtina, kad jis ir dar mažės.
Galime daryti išvadą, kad pandemijos pradžioje COVID-19 pavojingumas buvo smarkiai pervertintas. Tuo metu testavimo apimtys buvo apie dešimt kartų mažesnės, nei yra dabar, todėl didžioji dalis susirgimų buvo tiesiog nediagnozuojama ir į statistiką patekdavo tik sunkūs atvejai. Plečiantis testavimo apimtims, fiksuojama vis daugiau lengva forma sergančiųjų, todėl mirtingumo procentas vis mažėja ir COVID-19 darosi labiau panašus ne į mirtinai pavojingą virusą, o į sezoninį gripą. Palyginimui, sezoninio gripo mirtingumas - 0.1%, žiemą visada turime mirtingumo šuolius ir visame pasaulyje nuo gripo miršta iki 650 tūkst. žmonių kiekvienais metais. Tačiau žiniasklaida iš to sensacijos nedaro ir visuomenė priima kaip natūralų dalyką.
Šiuo metu, nors COVID-19 susirgimų skaičiai - rekordiškai aukšti, tačiau bendras mirtingumas visoje Europoje nėra padidėjęs - miršta tiek pat žmonių, kiek ankstesniais metais nuo kitų priežasčių. Tačiau žiniasklaidos sukurtas mirtino viruso įvaizdis toks stiprus, kad visuomenėje vis tiek kyla panika ir skamba reikalavimai kažką daryti. O daugelio šalių vyriausybėms kova su COVID-19 jau tapo tikslu savaime, net nebevertinant, ar ta kova nepadarys daugiau žalos, nei duos naudos. Kadangi dideli sveikatos apsaugos sistemos resursai skiriami COVID-19 valdymui, sumažėja kitų gydymo paslaugų prieinamumas, ima trūkti gydytojų, kurie priversti būti saviizoliacijoje. Draudimai apriboja žmonių fizinį aktyvumą, o tai neigiamai atsiliepia jų sveikatai. Viso to pasekmė - epidemiologinė situacija ne pagerėja, o pablogėja. Būtent tokį vaizdą matome, pažiūrėję į atskirų valstybių COVID-19 statistinius rezultatus. Kaip taisyklė, prasčiausius rodiklius demonstruoja tos valstybės, kurios su virusu kovoja aktyviausiai ir taiko griežčiausius apribojimus.
Štai kaip atrodo Vakarų Europos valstybių COVID-19 sergamumo statistika:
Susirgimu skaičiumi ryškiai pirmauja Belgija, kuri pavasarį buvo įvedusi vieną griežčiausių karantinų Europoje, o rugsėjo mėnesį apribojimus atnaujino. Ir Belgų tikrai negalima apkaltinti atsipalaidavimu, nes draudimų jie laikosi pavyzdingai, karantino metu gyventojų mobilumas buvo sumažėjęs net 78%. Ir nepaisant to, Belgijoje tiek susirgimų, tiek mirčių skaičiai - patys didžiausi. Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Italija - tai šalys, kurios irgi ėmėsi labai griežtai virusą kontroliuoti, gyventojams net buvo uždrausta išeiti iš namų. O susirgimų skaičiai jose vis tiek yra vieni didžiausių Europoje. Austrija ir Šveicarija kažkada buvo minimos kaip sėkmingi epidemijos valdymo pavyzdžiai, kurie griežtomis priemonėmis viruso plitimą sukontroliavo. Tačiau neilgam, dabar jų susirgimų kreivės pakilo į viršų ir pasivijo lyderius. Vokietija liko bene vienintele griežtos politikos šalininke, kurioje susirgimų vis dar sąlyginai nedaug, tačiau atskiruose jos regionuose buvo taikomi skirtingi apribojimai, vienuose - griežti, kituose - gana švelnūs. O kokiose valstybėse susirgimų mažiausia? Švedijoje, kuri visiškai neįvedė karantino ir iki šiol epidemiją valdo tik rekomendacijomis. Taip pat Danijoje ir Norvegijoje, kurios nors ir turėjo karantiną, bet palyginti su kitomis Europos šalimis gana švelnų. Kaukės Norvegijoje iki šiol neprivalomos, Danija irgi ilgą laiką jų nerekomendavo, vėliau įvedė, bet tik viešajame transporte.
Čia yra Vakarų Europos valstybių COVID-19 mirčių statistika:
Ji iš esmės neparodo nieko naujo, mirčių daugiausia tose pačiose valstybėse, kuriose didžiausias ir sergamumas, o mažiausia - vėlgi Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje. Kreivės gana laužytos, nes mirčių - labai mažai.
Kaip laikosi Rytų Europa? Štai jos COVID-19 sergamumo statistika:
Pirmas dalykas, kuris krenta į akis - COVID-19 atėjo ir į Rytų Europą. Pirmosios bangos metu Rytų Europoje skaičiai buvo kelis kartus mažesni, daugelis valstybių gyrėsi, kaip puikiai jos virusą suvaldė. Tačiau dabar matome, kad tų mažų skaičių priežastis buvo ne geras valdymas, o tai, kad sienos visoje Europoje buvo uždarytos dar nespėjus virusui išplisti Rytų Europos valstybėse. Dabar, kai sienos atidarytos, Rytų Europa sergamumo rodikliais pasivijo Vakarų Europą.
Ir pirmoje vietoje - vieną griežčiausių karantinų taikiusi Čekija. Visai Rytų Europai būdinga tai, kad ji, valdydama epidemiją, mažiau riboja žmonių mobilumą, tačiau daug labiau propaguoja kaukes, nei Vakarų Europa. Ir Čekija yra būtent ta valstybė, kuri davė pradžią kaukių dėvėjimo madai. Netgi pareiškė, kad nors Pasaulinė sveikatos organizacija kaukių dėvėti nerekomenduoja, mes vis tiek įvesime privalomą kaukių dėvėjimą ir parodysime visam pasauliui, kaip reikia kovoti su COVID-19. Kaukių dėvėjimas Čekijoje tapo privalomas visur, net lauke, o dabar matom tokios politikos rezultatus - Čekija turi didžiausią sergamumą visoje Europoje ir aplenkė net ilgą laiką pirmavusią Belgiją. Lenkija ir Slovakija yra dar dvi valstybės, kurios pasekė Čekijos pavyzdžiu ir įvedė privalomą kaukių dėvėjimą visur. Dabar jos irgi yra vienos iš lyderių pagal susirgimų skaičius. Tuo tarpu valstybės, kurios pasirinko priešingą strategiją, turi geriausius rezultatus. Mažiausiai susirgimų yra mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje. Latvija buvo įvedusi vieną švelniausių karantinų Europoje, nebuvo uždarytos parduotuvės, kavinės, nedėvimos kaukės. Estijos strategija šiek tiek griežtesnė, bet irgi panaši į Latvijos, kaukės taip pat nedėvimos. Mažai susirgimų turi ir Serbija, bet jos situacija - netipiška, nes ji jau turėjo antrąją bangą vasarą ir dabar joje matom beprasidenačią jau trečiąją bangą. O įdomiausia, kad tarp mažiausiai susirgimų turinčių valstybių yra ir Baltarusija, kuri virusą iš viso ignoruoja. Ji galėtų būti savotišku atskaitos tašku, kas būna, nedarant nieko. Todėl tos valstybės, kurios turi geresnius susirgimų rodiklius, gali teigti, kad virusą valdo, tačiau tos, kuriose rodikliai prastesni - tiesiog vykdo kovą, neduodančią rezultatų.
Lietuvos epidemijos valdymo politika - labai nenuosekli, dažnai šokinėjanti nuo vieno kraštutinumo į kitą. Rezultatai visos Europos kontekste - neblogi, bet lyginant su kaimynėmis Latvija, Estija ir net Baltarusija - prastesni. Geresni tik už Lenkiją, kuri yra pasirinkusi dar didesnių draudimų politiką.
Rytų Europos mirtingumo nuo COVID-19 statistika vėlgi kažko naujo neparodo, lyderiai ir autsaideriai yra tie patys:
Kokias išvadas iš visų šių duomenų galima padaryti? Kaukės epidemijos suvaldyti nepadeda. Taip pat nepadeda baudos ir nepamatuoti draudimai, nes socialinių kontaktų mažinimui reikalingas visuomenės bendradarbiavimas, o įvedinėjant nelogiškus apribojimus ir grasinant baudomis, visuomenėje kyla priešinga reakcija. Būtent todėl geriausius rezultatus turi valstybės, pasirinkusios rekomendacijų, o ne draudimų politiką. Žinoma, rekomendacijų laikosi ne visi, tačiau jaunimas, kuris yra labiausiai socialiai aktyvus ir nelinkęs apribojimų laikytis, kartu ir perserga lengviausiai, įgyja imunitetą ir tokiu būdu vėliau viruso nebeplatina. Gauname savotišką savireguliaciją, kai mažesnės rizikos grupės saugosi mažiau, o didesnės - labiau. Kaip rodo statistika, tai veikia geriau, nei bandymas prievartinėmis priemonėmis visus saugoti vienodai.
Daugelis valstybių šiuo metu yra patekusios į užburtą ratą: COVID-19 skaičiai padidėja - didinam draudimus, sumažėja - mažinam, tada gaunam dar didesnį sergamumo šuolį ir vėl viską pradedam nuo pradžių. Kada iš šio užburto rato išeisim? Statistika rodo, kad šis planas - laikykimės griežto karantino ir COVID-19 įveiksime, dar nepasiteisino nė vienoje valstybėje. Net Naujajai Zelandijai, izoliuotai salai pasaulio pakraštyje, kuri turėjo pačias palankiausias sąlygas šiam planui įgyvendinti - nepavyko. Po pirmos bangos ji jau buvo paskelbusi, kad virusą įveikė ir nebeturi nė vieno susirgimo, o atėjus rudeniui, vėl fiksuoja naujus COVID-19 atvejus. Žinoma, šių valstybių vadovai savo klaidų nepripažįsta ir kaltina visuomenę, kad ji vis kažką daro ne taip, per daug atsipalaiduoja. Tačiau ignoruoja akis badantį faktą, kad valstybėms, pasirinkusioms mažesnių apribojimų strategiją, kaltų ieškoti nereikia, nes jų strategija pasiteisina.
Beje skaičiai, kurie dabar visus gąsdina, yra dar labai maži. Serologiniai tyrimai rodo, kad virusas yra daug labiau išplitęs visuomenėje, nei rodo oficiali statistika, kai kuriose pasaulio valstybėse jau persirgo net 20-30% populiacijos. Tiesiog pirmosios bangos metu, dėl mažų testavimo apimčių, mes realaus paplitimo nematėm ir įsivaizdavom, kad virusą dar valdom. O dabar testavimo apimtys smarkiai padidėjo, todėl jau pradedam matyti tikrąjį paplitimo mąstą. O šiuo metu dar tik prasideda sezonas, kuriame visada kyla kvėpavimo takų infekcijų paūmėjimas - jis paprastai tęsiasi nuo spalio iki gegužės mėnesio. Todėl tikėtina, kad COVID-19 rodikliai dar didės, o žiemą vėl turėsime ir mirtingumo šuolį.
Ankstesnių epidemijų pavyzdžiai rodo, kad taip labai išplinta virusai, kurie yra mažai pavojingi. Labai didelius mirtingumo rodiklius turėję SARS, MERS virusai pasaulyje taip ir neišplito, nes tiesiog per greitai nužudydavo užsikrėtusius asmenis. O kai virusas yra mažiau pavojingas ir užsikrėtęs asmuo rimtai nesuserga, jis virusą platina toliau. Tokio viruso pavyzdys yra gripas, kurio niekas nesustabdo, ir kiekvienais metais turim epidemijas. Panašu, kad ir karą prieš COVID-19 laimėsim tik tada, kai nustosim į jį žiūrėti, kaip į pačią baisiausią ligą, su kurią reikia kovoti bet kokia kaina, o pradėsim taikyti adekvačias viruso pavojingumui priemones.
Autorius:
Aivaras Kriščiūnas
teisininkas, duomenų analitikas
Duomenų šaltiniai:
Johns Hopkins University Center for Systems Science and Engineering (JHU CSSE)
https://github.com/CSSEGISandData/COVID-19
Seroprevalence Estimates
https://serotracker.com/
